Meilės fanatikė

Hey, kaip vasara? Žinau, kad neatleistina tokia ilga pertrauka (susigėdęs veidelis), taigi stengiuosi vėl įsivažiuoti ir vėl pradėt rašyt. Žinau, kad sunkoka atsiminti šios istorijos praeities įvykius, bet galiu paguosti tik tuo, jog man irgi nėra labai lengva susigaudyti. Juk visgi vasara, nauji įspūdžiai ir pan, bet šįkart ne apie tai. Tikiuosi, kad per daug neteisit ir vėl mylėsit. Ačiū ir smagaus skaitymo!

Jūsų fanatikė ♥

—

Iš mano rankų iškrito telefonas. Ausyse spengė. Girdėjau tik savo pašėlusį širdies plakimą. Ašaros nenuvaldomai riedėjo mano veidu. Jaučiausi tokia bejėgė, nieko negalėjau padaryti, kad sustabdyčiau tai. Viskas prieš mane. Dafnė irgi sėdėjo akmeniniu veidu. Visa tai atrodė kaip beprotiškas košmaras. Norėjau, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Teko susitaikyti su ta mintim, jog aš nieko negaliu padaryt. Man teks sėdėti ir laukti, kaip sakė Tomas. Bet tai buvo taip nežmoniškai sunku. Mintyse išniro praeities vaizdai su Martynu.  Kad ir kaip būtų sunku patikėti, bet jam jaučiu dviprasmiškus jausmus. Didžiulį pyktį, bet kartu artumą ir net galbūt kruopelytę meilės (?). Atsiminiau, kai mus kažkada besismaginant prigavo policininkas. Jis tąkart net nusikeikė išvydęs pareigūną.

- Nuo kada bijai farų? - pašaipiai paklausiau.

- Nuo tada, kai su jais turiu bėdų… - atsakė vis nerimastingai žvilgčiodamasis.

Jis turi bėdų su policija. Jis man taip ir neatskleidė kokių, nors ir žadėjo. Martynas yra pavojingas ir jis visuomet nesutaria su Eriku. Dažniausiai dėl manęs, bet manau, kad yra dar kažkas. Kažkas tokio, jog prireikė susiremti ne tik vienas prieš vieną, bet ir pasikviesti savo draugus užnugaryje. Jau įsivaizdavau tą kraupų vaizdą, kai dvi ginkluotos grupės vaikinų “aiškinasi” savo reikalus kokioje nors atokioje vietoje. Nuo tokios minties net nusipurčiau.

- Vi? - pertraukė mano mintis Dafnė.

- Ką?

- Nieko, tiesiog mane gąsdina tavo tylumas - ji susikrimtusi atsakė.

- O kas man belieka daryti?! - sušukau, bet stengiausi valdytis.

- Atleisk, aš tiesiog… - ji neužbaigusi sakinio pradėjo kitą, - Vi, aš tau turiu kai ką papasakoti.

- Žinau…

- Tiksliai žinau kieno tai buvo darbas, - ji atsiduso.

- Apie ką tu čia? - nesupratau.

- Kai Erikas gulėjo ligoninėje. Žinau kas jam tai padarė…

- Kas?! - nekantravau.

- Nikas, - galiausiai išgirdau kaltininko vardą, bet per daug nesistebėjau.

- Bet kodėl?! Kodėl tu tylėjai?! Kodėl anksčiau nepasakei, Dafne?! - isterikavau.

- Negalėjau, - ji liūdnai tarė, - man grasino.

- Kas?

- Jie visi. Nikas, Pijus, Martynas, net Erikas su Tomu sakė, kad tai ne mūsų reikalas. Vis dažniau pastebėdavau kartu beslampinėjančią trijulę. Atsimeni muštynes mano bute? Nikas tąkart irgi buvo ne vienas. Bet niekas turbūt to nepastebėjo išskyrus mane, kieme mačiau laukiančią nemažą grupelę vaikinų, tarp jų - Martyną su Pijumi. Ieva man papasakojo kokiais nešvariais darbeliais užsiema Pijus, manau būtų galima tai pritaikyti jiems visiems…

- Kokie dar darbeliai? - Tiksliai pasakyti negaliu, bet manau vienas iš didžiausių jų versliukų yra narkotikai.

- Na tarkim, bet kuo čia dėti Erikas su Tomu? - niekaip negalėjau surasti sąsajų.

- Šito aš irgi nežinau.

- Atsimenu kai tėtis sakė, jog kažkokia grupuotė užpuolė Eriką… Tąkart net nesureikšminau to. Taigi taip išeina, jog Martynas, Pijus ir Nikas priklauso kažkokiai gaujai? Dafnė tik pakilnojo pečius.

- Visa tai skamba kaip filmas, tai negali būti realu, Dafne!

- Žinau, žinau, man pačiai nesitiki, bet kai tai pamatai savo akimis, pradedi suvokti, kad kiekvienas filmas sukurtas iš gyvenimo.

Praslinkus valandai surūkiau pakelį cigarečių, galutinai iškroviau savo telefoną ir išverkiau visas akis. Dafnė buvo visą laiką šalia. Valanda laiko ir jokios žinios. Nieko. Apskritas nulis. Tai vedė beprotybės link.

Staiga suvirpėjo Dafnės telefonas. Mano širdis vėl pradėjo nerimastingai plakti. Ji greitu judesiu čiupo savo telefoną ir pradėjo skaityti sms. Mačiau kaip greitai juda jos akys.

- Kas rašo?! - nekantravau.

- Ieva.

- Ką rašo?! Ar ką nors sužinojo?

- Cituoju: ” Nežinau ką jie veikė, bet Pijus ką tik atvarė pas mane, jis visas sužeistas, bet man nieko nesako. Turbūt jūs irgi sulauksit svečių, tikiuosi sveikų, jei ką sužinosi pranešk!”

- O Dieve, - suinkščiau, - tikiuosi, jog Erikui su Tomu viskas gerai, o Dieve, jeigu kas nors jiems atsitiko! Jei..

- Vi! - sušuko Dafnė, - gali nusiramint? Nes su savo tokia paranoja nieko nepakeisi, dar ir mane sunervuosi…

- Ok, atsiprašau, - stengiausi tvardytis.

Abi lyg susitarusios minutei sustingom. Mūsų balsus nutildė visa nugalintis garsas  - durų skambutis…

- Alio? - pakartojo vyriškas balsas.

- Mm.. Tomai? - nedrąsiai tariau, mintyse kurpiau planą kaip išsiaiškinti jų slaptus užsiėmimus.

- Vi? - jis nustebo.

- Taip. Žėk kur ten jūs žadat su Eriku važiuot, Erikas man sakė, tik užmiršau… - lyg tarp kitko paklausiau.

- Gerai čia sugalvojai, bet tau neišdegs…- jis nusijuokė. Velnias, jis mane perprato. Tomas kaip visuomet geriausias draugelis ir Eriko neišduos. Netgi man. Ypač man.

- Aš nieko nesugalvojau, gi man Erikas sakė, kad ir aš važiuočiau tik pamiršau kur ten tiksliai… - išsisukinėjau, dar turėjau mažytę vilties kibirkštėlę.

- Vi, tau ten ne vieta, patikėk manim, - jis rimtai tarė. Jis tikisi, kad po tokių savo žodžių mano smalsumas sumažėjo, jis turbūt juokauja! Dabar būtinai turiu išsiaiškinti kas čia per velniava.

- Išbandyk mane, - pasitikinančiai tariau.

- Man turbūt Erikas gyvenime neatleistų jei tau pasakyčiau, juolab, jog tai susiję su tavim…

- Su manim?!

- Nevertėjo tau to sakyt… - iš balso buvo girdėti, jog jis per daug pasakė.

- Dar ir kaip vertėjo! Nagi klok toliau! - užsivedžiau.

- Nieko nebus, viskas turiu bėgt…

- Ne! Tomai prašau! Pagalvok kaip turiu jaustis nieko nežinodama!

- Nesijaudink, Vi, jei ką Eriką mes apsaugosim…

- Tai jam gresia pavojus?!

- Velnias, Vi, viskas ir taip per daug pasakiau! Už dešimt minučių turiu būt vietoj, o aš plepu su tavim…

- Už dešimt minučių? Kur? - stengiausi išpešti kuo daugiau informacijos.

- Viskas, Vika, sėdėk namuose, iki. - ir Tomas padėjo ragelį. Sėdėt namuose? Jis rimtai? Kai žinau, jog Erikui gresia pavojus… Bet kodėl? Ir tai susiję su manimi… Sukau savo smegenis, bet nieko protingo ar bent tikėtino nesugalvojau. Tada man šovė mintis. Atsiminiau tą kartą, kai Erikas gulėjo dėl sumušimų. Mano mintyse išniro tečio pasakyti žodžiai:

”Mes tiksliai nežinome, mums niekas nieko konkretaus nepasakė, tik žinome, kad jį užpuolė kažkokia grupuotė…”

Kažkokia grupuotė. Mano širdis pradėjo nebesveikai plakti. Kaip Erikas gali susidurti su tokiais žmonėmis?
Ir kaip tai gali būti susiję su manimi? Nežinojau ką toliau daryti. Pagalvojau, jog dvi galvos geriau nei viena ir paskambinau Dafnei. Iš antro karto, ačiū Dievui, pavyko prisiskambinti.

- Dafne, kur tu susikišus tą telefoną? - isteriškai šaukiau į telefoną.

- Ė, ė, ramiau mergyt, - nusijuokė, - kokios problemos?

- Gerai, klausykis įdėmiai, nes daugiau nekartosiu, Erikas kažkur išvarė ir nežinau kur, ir tai mane žudo! Tomas nieko detalaus nepasako, tik suka aplinkui tą temą, manau, kad jiems abiems gresia pavojus, tik aš neįsivaizduoju kur jie yra… Dieve, Dafne, maldauju, aš bijau… Bijau, kad šįkart nenutiktų dar blogiau nei anąkart… - mano isterija su kiekvienu žodžiu vis stiprėjo, mano skruostu nuriedėjo ašara.

- Vi, nusiramink, apie kokį ”aną kartą” kalbi?

- Kai Erikas gulėjo ligoninėje ir kiek žinau tai kažkokios grupuotės darbelis…

- Ooo Dieve! Dabar viską supratau! Lauk manęs tuoj būsiu! - užsikrėtusi mano isteriška būsena sušuko ir padėjo ragelį.

Ką po velniais ji suprato? Kodėl aš vienintelė nieko nežinau? Tegul Dafnė judina savo subinę kuo greičiau čia, nes daugiau tos nežinomybės neištversiu! Iš to susijaudinimo namuose vaikščiojau iš vieno kampo į kitą, vis žiūrėdama į laikrodį, pagal Tomą, jie jau turėtų būti vietoje… Niekaip negalėjau suprasti su kokiais žmonėm jie žada susitikt ir kokiu tikslu! Pasigirdo kurtinantis skambutis į duris, nuo kurio gerokai krūptelėjau, kadangi namuose buvo beprotiškai tylu. Puoliau iškart prie durų. Dafnė prasibrovė pro jas net nepasisveikindama ir atsistojo vidury kambario. Uždariau duris ir buvau pasiruošus užbombarduoti ją klausimais.

- Dafne, maldauju klok viską, nebėra laiko! - užrikau.

- Vi, manau, kad kai ką išsiaiškinau, bet pradžiai tai reikia patikrinti… - ji dėstė savo mintis.

- Ką būtent? - reikliai paklausiau.

- Nikas, Pijus, Martynas… Manau jie visi susiję, - sušnabždėjo ji.

- Ką turi galvoje?

- Aš tau kai ko nepasakojau… - ji nutilo ir užsimerkė. Tokie jos veiksmai mane gąsdino ne mažiau nei dabartinė situacija. Mintyse vėl išniro atsiminimai. Atsiminiau mano ir Dafnės pokalbį rytą po Tomo vakarėlio:

“- Jis visiškai nebevaldė savęs, pasiuntė savo draugus, pradėjo mėtytis daiktais, aiškinosi kas čia per bachūras… Nu žodžiu, elgėsi taip lyg jis būtų super pavydus tavo vaikinas.

- Bet jis nėra, - atkirtau.

- Tavo laimei, - ji atsiduso.

- Kodėl?

- Vi, jis pavojingas… “

Tuo metu man tai buvo juokinga ir net nesivarginau toliau klausinėti Dafnės apie jį. Nesupratau kaip Martynas gali būti pavojingas. Nikas irgi nepasižymėjo geru elgesiu su manimi, o Pijus? Jo gerai dar nepažįstu, bet jei jis jų draugas, tai manau irgi ne auksinis. Be to jis buvęs Ievos vaikinas, o Ieva irgi nėra gera mergaitė. Rimtai pagalvojus, juos visus sieja vienas dalykas - aš. Jie visi lindo prie manęs. Niko nekenčiu, Martyno vos neįsimylėjau, o Pijui nepavyko atsispirt… Tik ko būtent jie nori iš manęs? Ir Eriko?
Dafnė jau kurį laiką stebėjo mano susimąsčiusį veidą ir nieko nesiryžo sakyti.

- Sakei reikia tai patikrinti, kaip? - pagaliau atsigavau.

- Manau turėtum paskambinti Martynui ir paklausti detaliai kur jis yra ir ką veikia, jei tai maždaug sutaptų su Tomo ir Eriko žodžiais, galima būtų manyti, jog aš teisi…

- Dėl ko teisi?

- Vi, paskui, kaip pati sakei nėra laiko, skambink, - ji kilstelėjo galvą ir žvilgsniu parodė į telefoną.

Greitai čiupau jį ir adresų knygelėje suradusi Martyno numerį nuspaudžiau žalią ragelio mygtuką. Po kelių laukimo signalų, mano laimei, jis atsiliepė. Dafnė gestų kalba parodė, jog įjungčiau garsiakalbį.

- Martynai? - nedrąsiai tariau, kiek tik galėjau slėpiau savo susijaudinusį balsą.

- Oho, Vi? Taip ir galvojau, kad manęs pasiilgsi, - jis nusijuokė.

- Na, beveik pataikei, ar nenori susitikt, baisiai nuobodžiauju… - apsimetinėjau kvailele.

- Hmm, naa dabar nelabai galiu, kai kur veluoju, - mano širdis trumpam sustojo plakusi, ar įmanoma, jog Dafnė teisi? - Bet už kokių poros valandų aš visas tavo…

- Na aš dabar norėčiau susitikt, beja kur važiuoji? - tikėjausi, jog jis nesupras mano klastos.

- Reikia sutvarkyt keletą reikalų, - jau rimčiau atsakė, bijojau, kad tik jis nieko neįtartų.

- O kur tuos reikalus žadi tvarkyt? - spaudžiau jį toliau, galvojau ar tik neperdrąsiai jo užklausiau. Meldžiau Dievo, kad tik jis nieko neįtartų…

Jis kelias sekundes patylėjo ir iškvėpęs pasakė paskutinį sakinį, nuo kurio aš sustingau, nuo kurio aš nebegalėjau įkvėpti ar judėti:

- Vi, per daug nesijaudink šįkart paliksim jį gyvą…

and then she was thinking of death

Viskas vyko kaip sulėtintame filme. Žiūrėjau į lėtus Eriko žingsnius, kurie judėjo link vonios kambario durų. Jo rankai pasiekus rankeną nuryjau seilę. Erikas staigiu judesiu atidarė duris. Užsimerkiau. Girdėjau kai Erikas tiesiog įšauna į kambarį tikėdamasis kažką rasti. Bet nieko daugiau nebuvo girdėti. Tyla.

- Čia nieko nėra! - pagaliau Erikas sušuko; jo balsas skambėjo nepatenkintai.

Ką? Kaip tai nieko? Gal Pijus po kokiu rankšluoščiu palindo?! Šviesos greičiu atsiradau greta Eriko. Jei jis tik būtų mane stebėjęs, būtų pamatęs mano iš nuostabos iššokusias akis. Čia nieko nebuvo. Ant grindų gulėjo sudaužytas kvepalų buteliukas, o langas buvo praviras. Bet Pijaus niekur nebuvo matyti. Mintyse iškart šovė mintis: kaip jis tilpo pro tą langą?

- Vi, aš nedurnas, kas čia buvo? - vistiek kibo Erikas.

- Kaip matai nieko, palikau atidarytą langą ir tiek…

- Ir numetė kvepalų buteliuką? - jis pertraukė mane.

- Na taip, ką aš žinau, gi nebuvau čia, - gyniausi, - okey, Erikai, nepradėk, einam…

- Nereikia čia visko išvalyt?

- Paskui, - mostelėjau ranka ir nusijuokiau, nors juokas vis dar buvo kiek įsitempęs, Erikas patikėjo.

Paėmiau jį už rankos ir nusitempiau iki savo kambario. Jis visą laiką, kai lipom laiptais iki jo, trankė man per užpakalį. Atkeršijau jam įkandus į kaklą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jis pakėlė mane ir numetė ant lovos. Ne itin romantiška, bet buvo taip juokinga, kad negalėjau pykti. Mano juokas turbūt nuteikė jį kita linkme. Erikas atsidūrė virš manęs ir atsargiai savo lūpom prilietė manąsias. Po nemažų juoko priepolių aš gaudžiau orą ne tik nuo jų. Dusdama gaudžiau jo alsavimą, užmerkiau akis ir nieko daugiau nebegalvojau. Negalėjau atsiplėšti nuo jo - kaip visada. Išmečiau iš savo galvos visas neramias mintis ir atsidaviau šiai akimirkai. Erikas švelniai apkabino mane ir greitu judesiu užsimetė ant savęs. Jis prisitraukė mane dar arčiau prie savo krūtinės. Buvo taip gera jausti jį šalia, liesti jo tobulą kūną… Turėjau sau pripažinti, jog jo neįmanoma pamiršti, kad ir kaip norėčiau. Nematydama jo, negirdėdama jo balso galvoju apie jį kiekvieną minutę. Aš taip jo pasiilgstu. Ir turbūt nei vienas neatstos man jo. Mano Eriko.

Savo pirštais panirau į jo švelnius plaukus, prisitraukdama jo veidą vis arčiau ir arčiau savęs. Be perstojo bučiuodamas mane, Erikas glostė mano skruostą, šiek tiek drebančiom rankom lietė mano kaklą.

-Vi,- jis vis kartojo mano vardą tarp bučinių. Tai buvo toks tobulas jausmas. Būtent dabar jaučiau, jog mus sieja vienodas ryšys. Mes abu vienas kitą dievinom. Ir staiga, pačią tinkamiausią minutę, pradėjo skambėti jo telefonas. Šaunu. Jis iškart sustingo ir pradėjo graibytis savo kišenės ieškodamas mobiliojo. Neslėpiau savo pakelto antakio žvilgsnio ir vaikiškai apsimečiau esanti pikta.

- Nu? - nelabai mandagus pasisveikinimas mane pradžiugino, vadinasi ir jis neapsidžiaugė skambučiu visai netinkamu laiku. Vis dar gulėdama ant Eriko, savo smiliumi piešiau įvairiausias geometrines figūras ant jo krūtinės. Kažką išgirdęs jis susiraukė, o aš pakštelėjau į jo putliai suglaustas lūpas.

- Dabar negaliu, - tvirtai pasakė. Kažkas šiame pokalbyje man nepatiko. Erikas buvo kažkoks netoks, per daug šaltas ir piktas.

- Tomai, negaliu dabar, - jis pakartojo. Taigi jis kalbėjo su Tomu. Dabar visa tai man dar labiau nepatiko.
Tomas geriausias Eriko draugas, nemanau, kad šiaip sau jis taip su juo kalbėtų.

- Kas toks? Supratau. Įdomu ką jis pasakys, būsiu už pusvalandžio, - ir Erikas padėjo ragelį. Mano išraiška turėjo jam parodyti, jog esu visiškai nepatenkinta. Kaip greitai pasikeičia jo nuomonė. Kažkoks kelmas jam svarbesnis už mane.

- Kas čia per reikalai? - bedžiau pirštu jam į krūtinę.

- Nieko, šiaip, - išsisukinėjo.

- Šiaip? - kreivai pažiūrėjau, - su kokiu čia bachūru žadat susitikt?

- Vi, tu per daug girdi, - jis nusijuokė. Juokas buvo apsimestinis, atpažinau - jis kažką slėpė.

- Kas tas “jis” ?

- Niekas, Vi, paskui papasakosiu, jau turiu važiuot, reikia dar iki namų grįžt…

Atsirėmiau į jo pečius ir pakilusi išlipau iš lovos. Tylėdama ir net nežvilgtelėdama į jį, išsikrapčiau iš rankinės cigaretes. Išsitraukus vieną iš pakelio ir užsidegusi nuėjau prie lango. Girdėjau kai Erikas pakyla iš lovos ir artėja prie manęs. Iš už nugaros pajutau jo šiltas, mane apglėbiančias rankas.

- Vi, nepyk, - jis pabučiavo man į paausį. Įtraukiau dūmą ir išpučiau jam į akis. Jis pačiupo iš manęs cigaretę ir kelis kartus įtraukęs grąžino ją man.

- Pyksti? - jis paklausė, vis dar mane apsikabinęs ir švelniai savo lūpomis glostydamas man kaklą.

- Ne.

- Labai pyksti? - jau linksmiau tarė.

- Taip.

- Aš sutvarkau reikalus ir grįžtu pas tave, - jis atsuko mane, kad stovėčiau priešais jį. Jo veide žaidė tobula šypsena, prieš kurią buvo neįmanoma atsispirti. Palinksėjau. O jis pačiupęs iš manęs cigaretę išmetė pro langą.

- Šiandien užteks, - nusijuokė ir pabučiavo mane. Bučinys buvo trumpas. Atsisveikinant man reikėjo kažko didesnio, tad abejomis rankomis prisitraukusi jį prie savęs pabučiavau kaip reikiant. Jis akimirksniu užsivedė mano nuotaika. Jei būtume turėję daugiau laiko, nežinia kaip visa tai būtų baigęsi. Jis stipriai apkabino mane, kad net oro pradėjo trūkti. Abu šypsojomės kaip kvailiai.

- Aš tuoj grįšiu. Myliu tave, - tai ištaręs jis mane paleido ir išėjo. O aš stovėjau kaip įbesta. Tie du paskutiniai jo ištarti žodžiai mane pritrenkė. Jaučiausi kaip nutrenkta srovės. Visiškai nesitikėjau jų išgirsti. Manyje buvo tiek daug jausmų, bet turėjau juos prislopinti. Nereikia taip jų sureikšminti. Tai tik šios akimirkos jausmas. Šiandien aš irgi jį myliu, bet negarantuoju dėl rytojaus. Žinau, tai keista, nenormalu ir panašiai, bet tokia jau aš, ir kažkodėl nemanau, kad jis kitoks.

Dabar turėjau įsiaiškinti ką nuo manęs slepia Erikas. Jei tai būtų nesvarbu, jis būtų ėmęs ir pasakęs, bet ne, jis išsisukinėjo, o aš žinau, kad tai kažkas negero, jei jis tai slepia. Nežinojau į ką daugiau kreiptis tuo klausimu, taigi surinkusi numerį laukiau atsako.

- Klausau? - atsiliepė kimus vyriškas balsas.

Žinau kaip tai vaikiška ir kvaila, bet nugrūdau Pijų į vonios kambarį. Savaime aišku jis priešinosi, bet taip įnirtingai maldavau, kad turbūt jam pabodo ir nusileido. Beldimas į duris nesiliovė. Jaučiausi kaip kokiame filme, kai žmona slepia meilužį ar kažkas panašaus. Bet turbūt reikėtų atrasti geresnę slėptuvę… Nebeturėjau laiko ieškoti ko nors geresnio. Vistiek Erikas čia neužsibus. Stovėjau tarpduryje ir nervingai kramčiau lūpą dvejodama ką daryti toliau.

- Pabūsi tyliai? - rimtu žvilgsniu nužvelgiau Pijų.

- Gerai, tik neužtruk, - jis nusijuokė, - gal bent kokį žurnalą duotum? Ką man čia veikt? - šaipėsi. Greitu judesiu numečiau jam Cosmopolitan’ą nuo staliuko prieškambaryje. Jis krenkštelėjo, bet aš nebekreipiau į jį dėmesio. Parodžiau tylos ženklą pridėdama pirštą prie lūpų ir uždariau vonios duris. Susikoncentravau ties skambančiomis durimis. Pasitaisiau plaukus ir giliai įkvėpus nuėjau link jų. Dar kelias sekundes stovėjau, bet galiausiai pasukusi raktą atidariau duris. Erikas stovėjo atsirėmęs į sieną, sukryžiavęs rankas, jis žiūrėjo į mane su kreiva šypsena. Negalėjau atsilaikyti jo tokiai nuotaikai ir nusišypsojau pati. Jis įsistebeilijęs dar labiau išsišiepė, o aš jutau kai man paskausta žandai išlaikant šypseną. Trumpam nuleidau akis, o jis akimirksniu atsidūrė šalia manęs. Neleidau jam taip greitai priartėti ir palikusi atidarytas duris įėjau į vidų. Pijus tylėjo kaip pelė. Iš paskos išgirdau kaip užsidaro durys, šyptelėjau. Atsisėdau ant virtuvės stalo ir užsidėjau koją ant kojos. Erikas lėtai, labai lėtai artėjo prie manęs. Žiūrėjau tiesiai į jo tobulas rudas akis, o jis jų nenuleido nuo manųjų. Galiausiai pajutau jo švelnias rankas ant savo kojų. Jos kilo aukštyn link mano liemens ir jį pasiekus, prisitraukė mane arčiau savęs. Jis stovėjo priešais mane ir švelniai, bet kartu nedrąsiai pabučiavo mano kaklą. Atsargiai paėmęs mano ranką, jis sunėrė savo pirštus į manuosius. Man sukuteno kaklą nuo jo karšto kvėpavimo, o širdis pasileido plakti kaip pašėlusi. Jis švelniai palietė mano plaukus, skruostą. Apsivijau jį savo kojomis. Jis šelmiškai nusišypsojo ir pažvelgė man į lūpas. Lėtai ir labai švelniai, bet kartu karštai ir aistringai jis pabučiavo mano lūpas. Viduje pajutau kylantį geidulį. Supratau kaip stipriai jo pasiilgau. Be perstojo bučiuodamas mane, jis glostė mano skruostą, šiek tiek drebančiom rankom lietė mano kaklą, pečius, nugarą… Atrodė, jog jis manęs pasiilgo ne ką mažiau. Jis buvo toks atsargus ir išsiilgęs, toks mielas ir saldus, koks būna retai. Trumpam atsitraukus, tik dabar pastebėjau kaip jį išgražinau: nagų žymės ant skruosto dar nebuvo dingusios, o apatinė jo lūpa irgi atrodė nekaip.. Liūdnai šyptelėjau ir švelniai nykščiu perbraukiau per jo apatinę lūpą, tada dar švelniau pakštelėjau jam į lūpas. Apsivijau jo kaklą rankomis ir nosimi išilgai perbraukiau jo kaklą sušnibždėdama:

- Labas…

- Labas ir tau, - jis išsišiepė iki pat ausų, - ačiū, kad įleidai, - jis nusijuokė.

- Būtum ir pats įėjęs, - mano veide irgi niekur nedingo šypsena.

- Tas tai tiesa, - jis kiek rimčiau tarė ir lyg kažkam kaupdamasis įkvėpė. Tankiai mirksėdama laukiau jo kol prabils.

- Kas yra? - neiškenčiau jo tylos.

- Matau pažįsti mane geriau, nei aš, - šyptelėjo, - aš noriu tau pasakyti, jog tarp manęs su Sandra nieko nebuvo. Tik leidau jai pernakvoti…

- Ššš… - uždengiau jo burną savo pirštais. Nenorėjau nieko girdėti. Nesvarbu tai melas ar tiesa. Dabar nenorėjau pradėti tokių temų. Turbūt jis tai suprato, nes linktelėjo ir pabučiavęs mano pirštus, jis paėmė mano ranką į savąją. Staiga jis keista išraiška veide išpūtė akis:

- Valgei sušį?! - prunkštelėjo.

- Taip, - rimtai atsakiau.

- Bet gi tu jo nekenti! Kiek kartų prašydavau paragauti bent vieną, bet tu kategoriškai atsisakydavai, - jis toliau smaginosi.

- Taip, - vis dar laikiau rimtį.

- Šįkart irgi nepatiko?

- Taip, - vis kartojau.

- Taigi nesupyksi jei kelis pavogsiu… - jis išsivadavo iš mano kojų ir iškeitė mane į sušį. Smagumėlis. Kreivai žiūrėjau į jį visiškai nepakeitusi pozos. Jis kimšo vieną po kito ir dar pasigardžiuodamas. Galų gale jo ”keli” virto visais. Jis suvalgė viską mažiau nei per penkias minutes.

- Jau? - pakėliau antakius, o jis tik vaikiškai iškišo liežuvį, - nesvajok, jog po šito tu galėsi su manim bučiuotis, - pareiškiau ir nušokau nuo stalo. Net nupurtė įsivaizdavus vėl tą šaltos žuvies skonį.

- Lažinamės? - jis šelmiškai nusišypsojo.

- Ne! Erikai, pasakiau ne! - jau ruošiausi sprukti, bet jis mane pačiupo iš už nugaros ir stipriai apsivijo rankomis mane per liemenį. Jis pradėjo mane kutenti, o aš kvatotis. Ne šiaip, o iš visos gerklės. Tada atsuko mane taip, kad būčiau priešais jį ir iš lėto pradėjo artėti. Suspaudžiau lūpas ir pradėjau muistytis kaip maža mergaitė, kad tik išsisukčiau nuo jo bučinio. Sukiojau galvą į šonus taip greitai, kad jis tikrai nebūtų spėjęs manęs pabučiuoti.

Ir tada pasigirdo dūžis. Mes abu krūptelėjome. Visi žaidimai dingo iš galvos, kai supratau, jog tai sklinda iš vonios kambario. įsitempiau kaip styga.

- Kas ten? - Erikas skrodžiamai žvelgė į mane. Mano akys nervingai lekiojo nuo vonios durų ir iki jo pirmyn ir atgal. Jis išsivadavo iš mano glėbio ir pradėjo eiti link vonios. Tą akimirką mano širdis sustojo plakusi. Stipriai įsikibau į jo ranką traukdama jį į savo pusę, kad tik nenueitų į tą prakeiktą vonios kambarį.

- Erikai, ten nieko nėra! - paskutinį kartą beviltiškai sušukau…

Grįžau namo. Visą kelią ėjau pėsčiomis. Norėjau šiek tiek prasiblaškyti, išvėdinti mintis ir pamankštinti kojas. Užtrukau mažiau nei pusvalandį, nors ėjau tikrai pakankamai lėtai. Namuose buvo tuščia, nejauku ir net šalta. Atrodė, jog čia buvau pakankamai senai. Sugurgėjo pilvas. Ir kada aš paskutinį kartą valgiau? Nupėdinau iki šaldytuvo. Aišku, kad tuščias, kaipgi kitaip… Jau buvau pasiryžusi užsisakyti picos, bet pagalvojau, kad tai nieko ypatingo. Norėjau kažko naujo. Pasičiupau savo laptopą ir pradėjau naršyti po įvairiausias pasaulio virtuves. Akys užkliuvo už stambaus šrifto reklamuojančio sušį. Turbūt paskutinį kartą tai valgiau vaikystėje, surinkau numerį ir plonu balseliu atsiliepusiai poniai sudiktavau savo pageidavimus. Mano maistas mane pasieks valandos bėgyje. Jau norėjau išjungti kompiuterį, bet sumirksėjo skype žinutė. Buku žvilgsniu žiūrėjau į ekraną, galvojau ar verta ją perskaityti. Vis dėlto smalsumas nugalėjo. Porą kartų spustelėjus pelės mygtukus prieš mane išniro Eriko žinutė:

[18:18:25] Erikas : ką tu?

Ką tu? Ką? Ar aš čia kažko nesupratau..? ”ką tu?” - čia jis rimtai? Ką tai turėtų reikšti? Okey, stop.
Nekenčiu to jausmo, kai pradedu analizuoti kiekvieną žodį, o ypač jo. Barbenau į stalą smiliumi ir galvojau ką turėčiau į tai atsakyti. Dar spėliojau ar išvis verta pradėti pokalbį. O dar ypač per skype. Išvis nevertinu internetinių pokalbių, kaip tikro realaus bendravimo. Bet ta žinutė tiesiog mirgėjo man priešais akis. Ir dar ta laisva valanda… Iššoko dar viena žinutė:

[18:20:12] Erikas : alio?

Nu dabar tai tikrai susierzinau. Ko jis iš manęs nori? Nieko negalvodama suminkau klaviatūros mygtukus, bandydama neišsiduoti, jog jis mane taip veikia:

[18:21:02] •V!ka*~: ko?

Mano atsakymas atrodė kvailai, bet būtų buvę dar kvailiau jei jį būčiau pradėjusi taisyti. Sustigusi laukiau atsakymo.

[18:21:30] Erikas : tai visgi atrašei…

[18:21:33] •V!ka*~: kaip matai

[18:21:40] Erikas : aš žinau, kad tu nemiegojai su tuo kažkokiu Pijum

Ką? Tikriausiai Tomas išpliurpė, gal taip dar geriau…

[18:22:00] •V!ka*~: kas iš to?

[18:22:08] Erikas : kaip tai kas iš to?

[18:22:14] •V!ka*~: tai vistiek nieko nekeičia…

[18:22:20] Erikas : keičia ir dar kaip

[18:22:26] Erikas : bet tai nereiškia, jog aš nepykstu

[18:22:33] •V!ka*~: ir kodėl tu manai, kad man tai rūpi?

[18:22:40] Erikas : aš žinau, kad tau rūpi

[18:22:45] •V!ka*~: tu nieko nežinai

[18:22:55] Erikas : Vi?

[18:23:01] •V!ka*~: ko?

[18:23:11] Erikas : aš atvažiuoju pas tave

[18:23:17] •V!ka*~: ne

[18:23:22] Erikas : taip

[18:23:33] •V!ka*~: aš ne namie

[18:23:40] Erikas : tu tokia prasta melagė, juk galėtum sugalvoti kažką įtikinamesnio

[18:23:46] •V!ka*~: aš rimtai sakau

[18:23:49] Erikas : ok vistiek atvažiuoju, palauksiu

[18:24:01] •V!ka*~: aš net nežadu atidaryti tau durų

[18:24:16] Erikas : tai visgi tu namie…

[18:24:23] •V!ka*~: ne

[18:24:31] Erikas : ok, būsiu už kokių gerų 20 min

Ir jis atsijungė. Kaip jis drįsta? Aš rimtai jam neatidarysiu durų. Iš to įsiučio pasidarė net karšta. Greitai nubėgau iki savo kambario persirengti kiek ploniau. Užsivilkau gan atvirą palaidinę ir itin siaurius džinsus.
Dieve, ir ką aš bandau apgauti? Net persirenginėju dėl jo! Papurčiau galvą, norėdama numesti tokias mintis šalin. Vėl grįžau į virtuvę ir pasileidau muziką. Pasigirdo durų skambutis. Kiek įsitempiau, tyliai nuslinkau link jų. Lėtai atrakinau duris ir dar lėčiau jas atidariau. Galėjau ramiai atsikvėpti, prieš mane stovėjo kažkoks nepažįstamas žmogus.

- Taip?

- Ar jūs užsisakėte suši? - kiek pasimetęs paklausė vyras.

- O, taip, atleiskit, - buvau jau užmiršusi apie užsakymą, - kiek aš jums skolinga?

- Trisdešimt, - kukliai nusišypsojo vyriškis.

- Prašau, - padaviau pinigus ir iš jo rankų pasiemiau gan didelę dėžutę.

- Ačiū, skanaus ir gero vakaro…

- Ir jums! - sušukau ir greitai uždariau duris. Atsisėdau prie stalo ir atidariau dėžutę.

Čia puikavosi keliolika įvairiausių skonių suši gabaliukų. Čiupau valgymo lazdeles ir greitai įsidėjau vieną gabalėlį. Skonis buvo nekoks. Tačiau dar nepraradau vilties, kad kitas kąsnis bus skanesnis.
Užkabinau vieną su kažkiu raudonu įdaru ir įsidėjau į burną. Šalia sušių buvo pridėtas sojų padažas ir kažkoks orandžnis dalykėlis panašus į lašišą. Burnoje voliodama antrą kąsnį įsidėjau ir jo. Fu. Skonis nei kiek nepagerėjo. Vistiek tai glitus dalykas atsiduodantis žuvimi. O tas orandžnis dalykėlis buvo muilo skonio su saldžiai aštriu prieskoniu. Jau geriau būčiau užsisakiusi picos. Pasijutau dar labiau alkana nei prieš tai. Nustūmiau dėžutę toliau nuo savęs ir ruošiausi vėl šturmuoti šaldytuvą, bet sustingau kai išgirdau skambutį į duris. Vėl. Tyliai nutipenau link lango pasižiūrėti kas į jas skambina. Visiškai pasimečiau kai už jų pirmyn ir atgal vaikštinėjo Pijus. Nulėkiau prie durų ir greitu judesiu jas plačiai atidariau.

- Pijau?! - vaidinau nustebusią.

- Aa, taip čia aš, - nusišypsojo savo rankas laikydamas užpakalinėse džinsų kišenėse.

- Ką čia veiki?

- Gal galiu užeiti? Aš trumpai. - kiek susigėdęs pasikasė pakaušį.

- Gerai, bet tik trumpam, kai ko laukiu, - žinau buvau nesvetinga, bet nenorėjau nemalonumų. Atidariau dar plačiau duris ir įleidau jį į vidų.

- Aš atėjau atsiprašyti…

- Taiiip? - tripenau koja ir paslapčiomis žvilgčiojau į langą ar tik neatvažiavo Erikas.

- Na žinai, dėl ano vakaro, aš buvau girtas ir panašiai…

- Aš suprantu. Atleidžiu. - greitai išbėriau.

- Tikrai?

- Taip.

- Vi, tu esi tikrai labai graži mergina, - jis nusišypsojo plačia šypsena, o mane jo žodžiai privertė savo akis nuplėšti nuo lango.

- Ooo, ne ne ne, - purčiau galvą, - Pijau, suprask mane teisingai tu esi mano draugės vaikinas…

- Buvęs vaikinas, - jis pertraukė mane.

- Nesvarbu. Tu tikrai esi žavus, bet ne tiek, kad priverstum mane tai pamiršti.

- Na bet tą vakarą buvo gera abiems, - jis nesiliovė.

- Pamiršk tai! Labai prašau…

- Labai jau daug prašai, - jis priartėjo arčiau manęs, - sunku pamiršti tokią seksualią panelę kaip tu.

- Verčiau jau pasistengtum! - išspjoviau žodžius ir atitolau nuo jo dviem dideliais žingsniais. Pasigirdo durų skambutis. Aš sustingau kaip įbesta, net nereikėjo pažiūrėti kas stovėjo už jų, jau ir taip žinojau kas. Jutau kaip mano veidas išbąla, o širdis atsiranda kažkur skrandžio srityje.

- Kodėl neatidarai durų? - Pijus nusijuokė iš mano reakcijos.

- Ššš! - susiraukiau ir nervingai kramčiau nagą galvodama ką daryti su Pijum. Pasigirdo dar vienas skambutis į duris.

- Vi! Žinau, kad tu namie! Galiu čia stovėti iki nakties! - už durų atpažinau Eriko balsą.

Jau eilinį kartą buvau blogos nuotaikos. Ir jos visai negelbėjo net išgražėjęs oras. Uždarant Eriko namų duris prie jų sustojo juodas prabangus automobilis. Tamsinti langai neleido įmatyti vairuotojo. Sukryžiavau rankas ir net pradėjau tripenti koją laukdama, kol pagaliau kas nors išlips iš tos mašinos. Automobilio durelės atsidarė ir iš mašinos išlipo Tomas. Piktai nužvelgiau jį.

- Ko tokia piktutė? - šaipėsi.

- O ar yra prasmė būti laimingai? - suskambėjo labai filosofiškai, todėl pakeičiau temą, - kas čia per mašinytė?

- Ai, čia šiaip, - išsisukinėjo.

- Čia šiaip? - nusijuokiau.

- Vika, dėl ko tu visada tokia smalsi?

- O kas čia per paslaptys? - dabar jau darėsi tikrai smalsu.

- Nieko, nesigilink. Pasakei Erikui? - pakeitė temą.

- Ne.

- Tai ką tu čia veiki? - nusistebėjo.

- Nu šiaip, va atvažiavau pavalgyt, - nusijuokiau.

- Joo, tau reiktų, kada paskutinį kartą valgei? - nusišaipė.

- Nesenai, gal vakar ar užvakar, - nusišypsojau.

- Vi, turi savaitę atsimeni? - jis vėl pradėjo.

- Tomai.. - mano gerklėje atsirado gumulas. Nekenčiau to jausmo kai jaučiu, jog artėja ašarų pakalnė. Tiesiog nuryjau tą gniutulą ir stengiausi valdyti save.

- Vi, kas nutiko? - vis dėlto viena išdavikiška ašara nuriedėjo mano skruostu ir Tomas akimirksniu atsirado šalia. Kodėl vaikinus taip veikia merginų ašaros?

- Ne, nieko, - purčiau galvą.

- Nepanašu į nieką… - jis nepasidavė ir apkabino mane per pečius.

- Tiesiog Erikas nežada atsisakyti savo praeities, - kreivai nusišypsojau.

- Kuria prasme?

- Aš vėl jį užtikau su kita… - liūdnai tariau. Buvau jau pavargusi nuo to jausmo, o jis vėl grįžo.

- Su kuo?! - jis netikėjo.

- Su ta blonde Sandra, - atrodė, jog net sušnypščiau, kai tariau jos vardą.

- Nee, negali būti, Erikas jos neperneša… Rimtai, Vi, kažką čia maišai… - jis buvo įsitikinęs jo šventumu.

- Ji staipėsi pusnuogė prieš mane, kai atvariau pasakyti Erikui ką padariau, bet žinai, noras kažkaip dingo…

- Nepagalvoji, kad tai gan juokinga situacija? - jis sukrizeno.

- Juokinga? - nesupratau.

- Jūs abu tokie patys! Kodėl jūs negalit nustot žaidę vienas kito jausmais? Aš nesuprantu, jum dar neatsibodo?

Tylėjau kaip žuvis. Tomas gan taikliai pataikė. Aš nežinau kas su manim darosi, kai pamatau kokį vaikiną, tuoj pat kyla noras atkeršyti Erikui už kiekvieną šliundrą… Tiesiog tada aš nebegalvoju, tai užvaldo mane. Visas tas pyktis, nusivylimas turi kažkur persiduoti…

- Tai kada žadi Erikui pasakyti? - Tomas nutraukė mano mintis ir vėl pradėjo kamantinėti.

- Ką pasakyti?! - pasigirdo piktas balsas už mūsų nugaros. Mano kūnas sekundei aptirpo. Erikas stovėjo už mūsų. Tomas atsisuko, kartu atsukdamas ir mane į jo pusę. Jutau kaip pradėjo daužytis širdis. Mačiau piktą Eriko žvilgsnį. O Tomas pradėjo juoktis. Ne šiaip juoktis, bet tiesiogine to žodžio prasme kvatotis.

- Duodu šimtą procentų, kad tave šitaip išgražino Vika! - jis trukinėdamas iš juoko sušuko. Aš per tą išgąstį, net nepastebėjau paliktų savo žymių ant jo veido. Nagų žymės dabar dar labiau išryškėjo, o lūpa buvo patinusi. Giliai širdyje labai plačiai nusišypsojau, bet mano išraiška prieš jį buvo bejausmė.

- Okey, neapgausi manęs, Tomai, savo taktika, davai klok, - visiškai rimtu veidu tarė Erikas.

- Oj ,čia ne mano reikalai, nenoriu kištis, - gynėsi Tomas, tuo tarpu į mane pasisuko Erikas ir klausiamu žvilgsniu nužvelgė mane.

- Ko vėl prisidirbai? - jis perbraukė sau per kaktą. Ir dabar į mane žvelgė keturios smalsios akys. Erikas spėliojo ką padariau, o Tomas galvojo, ką gi jam prikursiu.

- Nieko, - šaltai tariau, o vėliau sarkastiškai nusišypsojau. Žinojau, kad jį tai įsiutins.

- Vi, nenervuok sakyk! Neketinu čia spėliot! - jis pakėlė savo balsą ir priėjo prie pat manęs.

- Ė-ė, ramiau! - Tomas išsigando. Turbūt jau buvo primiršęs mūsų dramas.

- Nesikišk! - vienu metu su Eriku sušukom. Prisiekiu, viduje taip saldžiai juokiausi, jog buvo taip sunku laikyti tą “bejausmės” kaukę prieš jį. Tomas tokios neturėjo, tad vėl pradėjo juoktis ir iškėlęs rankas į viršų nuėjo link savo mašinos. Atsirėmė į kapotą ir nutarė būti žiūrovu.

- Vika, tu gali man pagaliau pasakyt ką prisidirbai? - jis jau ramiau tarė ir savo pirštais laikė mano rankas alkūnių sritimi. O aš velniškai nusišypsojus nutariau iškloti tiesą:

- Per Tomo party pasimylėjau su tokiu vaikinu… - na gerai, pasakiau beveik tiesą…

- Ką pasakei…? - mačiau, kad jis bando tvardytis iš visų jėgų. Jo įniršis pamažu kilo į viršų.

- Ką girdėjai, - žvelgiau tiesiai jam į akis ir mačiau, kad jis patikėjo. Jo rankos nebelaikė manųjų. Dabar jo rankos buvo sugniaužtos į tvirtus kumščius. Staiga, netikėdama savo akimis pamačiau kaip jis užsimoja…
Per sekundę tarp mūsų atsirado Tomas ir jį suvaldė. Jei ne jis, Eriko ranka būtų mane priplojusi prie žemės. Aš nejuokauju.

- Kekšė! - jis šaukė vėl puldamas ant manęs, bet Tomas jį tvirtai laikė. Aš nežinau iš kur pas mane buvo tiek blogio, bet aš mėgavausi ta akimirka. Žvelgiau į jo pavydų, įniršusį ir piktą veidą ir šypsojausi. Dabar ir viduje ir išorėje.

- Kalė! Paskutinė šliundra! Kokias dar man pretenzijas gali reikšti?! - jis nesiliovė manęs plūsti pačiais gražiausiais žodeliais.

- Taip! Aš tokia pati kaip tu! - nusijuokiau. Jaučiausi tokia galinga prieš jį, kad negalėjau nepasimaivyti.

- Aš?! Nelygink manęs su savim… - jis karčiai atsakė.

- Nes juk vaikinams tai galima, o man ne?! O man nusispjaut! Aš galiu daryti ką noriu! - užsivedžiau.

- Tai pirmyn, bėk pakartok!

- Butinai taip ir padarysiu!

- Tik neapsiribok vienu! - jis spjaute išspjovė žodžius.

- Žinoma, kad ne, ką aš su vienu veiksiu, visus išdulkinsiu! - išrėkiau jam į veidą. Jei Erikas būtų galėjęs mane bent paliesti, senai būčiau nutildyta už tokius žodžius, bet šįkart Tomas tikrai pasitarnavo. Pilnai pasitenkinus nutariau, jog man jau laikas dingti. Nusiuntusi Erikui oro bučkį pradėjau tolti nuo jų. Mačiau kai Tomas paleidžia Eriką, tačiau jis nebėga manęs sustabdyti, tik sušunka turbūt per visą kvartalą:

- Kalė!!!

O aš toliau toldama nuo jų, su šypsena veide iki ausų, parodau vidurinį pirštą iškeldama savo ranką kuo aukščiau…

Kokią minutę stovėjau suglumusi, nemaloniai nustebusi ir pikta. Prieš mane stovėjo pati įkyriausia būtybė pasaulyje, taip - Sandra. Bet tai dar ne viskas! Ji tarpduryje stovėjo pusnuogė! Tik su apatiniais drabužiais! Nudėsiu Eriką! Neįsivaizduoju ką ji po velniais čia veikia?! Turėjau sukaupti visas jėgas, kad nugalėčiau viduje kylantį pyktį. Nežinau kodėl ta merga taip stipriai mane veikė. Ir tai begalo erzino. Sandra pradėjo nerimastingai glostyti savo auksinius plaukus. Ji taip pat nebuvo laiminga mano vizitu.

- Kur Erikas?! - piktai šūktelėjau jai į veidą.

- Namie, - plonu balseliu atsakė. Net nelaukiau pakvietimo į vidų, greičiausiai jo ir nebūtų buvę, tačiau vistiek įsiveržiau į vidų. Namuose kvepėjo tos šliundros kvepalais ir alkoholiu. Greitu judesiu nubėgau iki svetainės. Čia visur mėtėsi patalai, pagalvės ir drabužiai. Pradėjau net drebėti iš pykčio. Trumpam susitvardžiusi nulėkiau iki Eriko kambario, jis buvo užrakintas. Beldžiau kokius dešimt kartų, kol už durų išgirdau tik:

” Sandra, juk sakiau, kad paliktum mane ramybėje! “

- Sandra?! - sustaugiau, - Asile, tuoj pat atidaryk duris!

Už sekundės su dideliu vėjo gūsiu atsidarė durys. Prieš mane, tik su džinsais ir visas susivėlęs, stovėjo Erikas. Ne mažiau nustebęs ir supykęs nei aš.

- Vika? - jis netikėjo savo akimis.

- Taip, deja ne Sandra ar ne? - sarkastiškai atsakiau.

- Bet.., - jam aiškiai trūko žodžių, - ką tu čia veiki?

- Tik tiek gali pasakyt? ”Ką aš čia veikiu?” - pacitavau jo žodžius. Mano pyktis vėl sukilo, prie šonų buvau prispaudus sugniaužtus kumščius, gerklėje jutau šlykštų gumulą. Jutau kaip akyse pradėjo kauptis ašaros.
Nieko negalėjau su savim padaryti, puoliau prie jo ir visa savo jėga pradėjau daužyti jam į veidą. Prisiekiu, tą minutę norėjau jį užmušti.

- Kaip tu galėjai?! Tu prižadėjai! Tai štai ko verti visi tavo pažadai! - rėkiau jam į veidą, o jis savo stipriomis rankomis suėmė manąsias ir prispaudė jas prie savo krūtinės.

- Vi! Gal gali nusiramint!

- Aš rami! - jis vis dar laikė mano rankas.

- Ko tu čia isterikuoji?! Gi nieko čia nebuvo!

- Melagis! - suklykiau ir pasitaikius progai išnėriau vieną ranką iš jo gniaužtų. Nieko negirdėjau ką jis sakė, nieko nejaučiau… Visiškai atsiblokavau nuo skleidžiamų garsų. Dabar tik norėjau jį primušti. Manyje buvo visko per daug. Mano pyktis, skausmas ir pasišlykštėjimas juo ir savimi jau nebetilpo manyje. Nekenčiau savęs už tai, kad buvau tokia naivi ir kvaila.

- Vi, paklausyk manęs! - vis dar laikydamas mane nusitempė į savo kambarį. Bandžiau priešintis, bet veltui, jau stovėjom jo kambaryje. Jis viena ranka užrakino duris ir toliau laikė mane. Turbūt žinojo ko iš manęs galima laukti.

- Nekenčiu tavęs, nekenčiu, - spjoviau jam žodžius, - norėčiau, kad pagaliau dingtum iš mano gyvenimo!

Laisva ir nevaržoma ranka staigiu judesiu savo nagais perrėžiau jam skruostą. Pasirodė dvi ryškios nagų žymės. Jis sukandęs dantis čiupo mano ranką ir lengvu judesiu perbraukė mano plaštaką per savo skruostikaulį. Pakėliau galvą į jį. Jo veide atsispindėjo du prieštaringi jausmai: pyktis ir kartu švelnumas. Jau galėjau vėl paskęsti jo glėbyje, bet susitvardžiau ir neleidau sau dar labiau menkinti savęs. Akimirksniu manyje vėl užsidegė pyktis ir neapykanta.

- Neliesk manęs! - su ištartais žodžiais nusipurčiau jo ranką.

- Vi, aš tau galiu prisiekti kuo nori, jog tarp mūsų Sandra nieko rimto nebuvo…

- Nieko rimto nebuvo, - pamėgdžiojau jo balsą.

- Vi, aš nesuprantu tavęs, ko tu širsti? - jis rimtai paklausė, jau paleisdamas mane.

- Kodėl širstu?! - perklausiau ir atsitraukiau nuo jo keliais žingsniais toliau.

- Argi ne to norėjai? - jis pažvelgė į mane su kreiva šypsena veide.

- Ką?! - susiraukiau iš pykčio, - ką tu čia nusišneki?

- Argi nebeprisimeni, kai mane palikai su Sandra ir liepei ją parvežti namo? - jis tai sakydamas net sukikeno.

- Sakiau namo!

- Naa, namai turi labai plačią reikšmę, tavo namai, mano namai…

- Dūsk! - negalėjau pakęsti, kai jis būna nerimtas, o tuo tarpu aš spirgu iš pykčio.

- Ateik čia ir uždusink! - jis išsiviepė. Nieko negalėjau sau padaryti, kojos pačios atsidūrė prie jo, o mano rankos apsivijo jo kaklą pasiruošusios jį pasmaugti. Nykščiais įsirėmiau į jo gerklę. Erikas kuo ramiausiai, visai nekreipdamas į mano pyktį, nukreiptą prieš jį, paėmė mano rankas ir nuleido jas prie mano šonų. Vis dar laikydamas mano rankas jis priartėjo dar arčiau manęs, tarp mūsų palikdamas kokius penkis centimetrus. Į mane padvelkė karštas Eriko kvėpavimas. Mano kūnu nutekėjo liepsna. Jutau kaip rimsta mano kvėpavimas, o jo tuo tarpu dažnėja. Jis buvo taip arti manęs, jog galėjau justi nuo jo kvėpavimo besikilnojančią krūtinę. Galėjau panirti į jo pasakiškas šokoladines akis, kurios dabar mane hipnotizavo, kaip visuomet. Troškau jį paliesti, pabučiuoti jo putlias lūpas, panerti savo pirštus į jo plaukus… Ne! Negaliu. Jis tik to ir laukia. Jis vėl žaidžia su manimi… Na, bet šio žaidimo taisykles galima šiek tiek pakeisti…

Seksualiai prisiglaudžiau prie jo ir smiliumi perbraukiau per jo apatinę lūpą. Erikas staigiu judesiu prirėmė mane prie sienos ir pradėjo bučiuoti kaklą. Aistringais bučiniais jis kilo link mano lūpų. Stabtelėjo, kad sutiktų mano žvilgsnį ir tada saldžiai įsisiurbė į mano lūpas. Mano kūnu nuvilnijo karščio banga. Taip norėjau tam atsiduoti, bet noras jam atkeršyti nugalėjo… Truputėlį atitrūkusi nuo bučinio stipriai įkandau jam į virpančią apatinę lūpą. Mačiau kaip iš jos ima veržtis kraujas. Ištrūkusi iš jo glėbio puoliau prie durų. O Erikas taip ir liko stovėti prie sienos nykščiu valydamasis tekantį kraują. Jis jau ruošėsi pasakyti kažką įžeidžiančio, mačiau iš jo išraiškos, bet aš prabilau pirma:

- Čia šiaip, priminimas, kad kitą kartą sugalvotum geresnį melą, - spjoviau žodžius ir atsirakinusi duris sprukau kiemo link. Mano nuostabai kieme nebelijo.

Balkone prastovėjau dar gerą pusvalandį. Mąsčiau, kaip turėčiau papasakoti Erikui apie tai kas nutiko. Nors ir velniškai to nenorėjau, bet neturėjau jokios išeities. Tomas ir Martynas pasistengė suknisti dar vieną mano gyvenimo dieną. Lauke jau pradėjo krapnoti, po to lyti, o galiausiai pliūpti kaip iš kibiro. Bet aš stovėjau ir mėgavausi paskutinėmis savo apmąstymų akimirkomis. Stebėjausi kaip šitiek laiko čia išbuvau niekieno netrukdoma. Jutau kaip mano drabužius persmelkia sunkūs lašai, kurie tuoj pat įsigeria. Nuo plaukų jau pradėjo lašėti lietaus lašai, palenkiau galvą į viršų ir kaip maža mergaitė iškišusi liežuvį ragavau krintančio vandens skonį. Vilkinau laiką. Tingėjau aiškintis. Gerai meluoju, bijojau. Bijojau, kaip Erikas reaguos tai sužinojęs. Bent vienas geras dalykas, jis tai sužinos iš manęs, o ne iš kokio kito žmogaus. Savaitė. Savaitė laiko Erikui pasakyti apie savo darbelius. Ir kokio velnio jam tai žinoti?! Jei ne tie du, nieku gyvu jam to nepasakyčiau. Nėra prasmės gaišti laiko. Jau verčiau šiandien pasakysiu, nei visą savaitę kankinsiuos laukdama paskutinės savaitės dienos. Turiu pagaliau tam pasiryžti. Juk pati prisidirbau, taigi puikusis pliusas prie to bus pasekmės.

- Vi! - krūptelėjau išgirdusi cypiantį balsą už savo nugaros.

- Tfu! Tu mane išgąsdinai! - atsisukau į… Dafnę.

- Ko čia stovi?! Juk lyja! - toliau nesiliovė cypauti.

- Vau, tik pamanykit - lietus! Gal neištirpsiu?!

- Vi, nenervuok manęs, tučtuojau lįsk į vidų! Dar to betrūko, kad susirgtum! - ji perdėtai, netgi motiniškai rūpinosi manimi. Pajutau kaip greitau jos ilga ranka įtempia mane į vidų. Dafnė staigiu judesiu uždarė balkono duris. Mano laimei daugiau žmonių kambaryje nebuvo.

- Kur visi? - paklausiau.

- Tomas pagaliau visus išvarė, tai turbūt buvo pats ilgiausias vakarėlis mano gyvenime! - ji net atsiduso.

- Jo ir man, - atsakiau bejausmiu veidu. Jau buvau pasiryžusi tam, kam taip ilgai kaupiausi. Įtraukusi gerą gūsį deguonies į savo plaučius kulniavau durų link.

- Kur susiruošei? Vi, tau reikia persivilkti! Kieme liūtis! - Dafnė bandė mane pristabdyti, bet veltui - ėjau dabartinio tikslo link ir kuo toliau ėjau, tuo mažiau girdėjau jos šiandieninį įkyrų balselį. Pakeliui susirinkau savo daiktus ir rankinę. Galiausiai uždariau laukines namo duris. Pagaliau išsineždinau iš čia. Pirmas žingsnis žengtas. O dabar man reikia taxi. Net nežadu kratytis su autobusu iki JO namų arba prašytis ko nors pavežėti. Jau ruošiausi skambinti, bet netoliese pamačiau kelis laukiančius taxi automobilius. Paskubomis nukulniavau iki vieno iš jų. Kieme siaubingai lijo. Kur tik ėjau, pataikydavau į balą. Greitu judesiu atidariau dureles ir šūktelėjau:

- Laisvas?!

- Taip. - storu balsu atsakė vairuotojas.

Greitai įšokau į vidų. Atsidėjau mašinos gale. Norėjau daugiau erdvės. Pajudėjom iš vietos vos tik pasakiau adresą. Pradėjau nervintis. Net pilvą sukti pradėjo, vos pagalvojus apie jo reakciją man tariant tuos žodžius. Nervingai kramčiau apatinę lūpą vis tikėdamasi, kad laikas bent kiek sulėtės. Veltui, mes su kiekviena milisekunde artėjome link mano baimės kaltininko. Pajutau nenumaldomą norą rūkyti.

- Ar galiu parūkyt? - kreipiausi į žilą senį už vairo.

- Ne, panele, čia nerūkoma. - jis šaižiai atsakė.

- O gaila, - sunkiai nurijau seilę išvydusi pažįstamą gatvę. Giliai atsidusau. Juk taip senai čia buvau.

- Kiek aš jums skolinga? - ištariau vos tik mašina sustojo prie taip senai matyto namo.

- Dvidešimt litukų, - kreivai nusišypsojo žilagalvis. Sukrapščiusi dvidešimtinę iš savo piniginės, padaviau jam ir pačiupusi rankinę išbėgau į lietų, savo klubu uždarydama automobilio dureles. Nubėgau link didelio balto namo durų. Ačiū Eriko tėvams, kad jie sugalvojo padaryti pastogę virš jų laukinių durų. Į jas dar neskambinau. Kaupiausi. Nutariau, jog kauptis būtų lengviau jei šiek tiek įtraukčiau nikotino dozės. Išsitraukiau vieną ilgą baltą cigaretę iš jau pustuščio pakelio. Užsidegiau ir įtraukusi porą dūmų pagaliau paskambinau į duris. Tėvų mašinų nebuvo matyti, galbūt jie užsienyje kaip ir maniškiai (?) Taigi Erikas nepyks, kad pas jį rūkysiu, o jei ir pyks tai bus gera įžanga prieš tikrą audrą. Sunerimau, kai po poros skambučių į duris niekas net nesukrebždėjo, bet galiausiai išgirdau lengvus žingsnius artyn manęs. Pagaliau sunkiai ir lėtai atsidarė durys. Iš mano rankų iškrito cigaretė, kai pamačiau, jog prieš mane stovėjo ne tas žmogus, kurio tikėjausi.

Sėdėjau ant šaltų vonios plytelių, apsikabinusi savo kojas ir buku žvilgsniu žiūrėjau į belašantį čiaupą. Vienas, du, trys… akimis skaičiavau kapsinčius vandens lašus. Niekur nenorėjau eiti. Čia buvo tylu ir ramu, negirdėti jokių kaltinimų ir kreivai žvelgiančių žvilgsnių ir kitų nesąmonių. Nu blem, nieko blogo nepadariau, kad dabar taip turėčiau save graužti… Sunkiai atsikėlusi nuo grindų ir sukaupusi visas savo jėgas atrakinau duris. Tuo pačiu metu į vonios kambarį įsibrovė Martynas. Bandžiau greitai uždaryti ir vėl užrakinti duris, bet kurgi, jis be menkiausio vargo įsmuko su manim į tą mažą erdvę ir staigiu judesiu spragtelėjo spynos užraktą.

- Aš noriu išeiti, - reikliu balsu tariau žvelgdama į jo žalias akis.

- O aš noriu pasikalbėti, - rimtai tarė.

- Apie ką?

- Apie tai ką vakar išdarinėjai…

- Koks tau skirtumas? Nežadu aš tau dėl nieko teisintis…

- Jei manai, kad tu man visiškai nesvarbi, tai labai klysti, - jis griežtai tarė.

- Martynai… - neturėjau jokių žodžių į jo ištartus žodžius. Nenorėjau jo skaudinti.

- Vi, aš sakiau, kad tu su manim nežaisi.

- Grasini? - nusijuokiau.

- O kas jei taip? - jis sukryžiavo savo rankas ant krūtinės.

- Ir iš ko tu galėtum grasinti? - vis dar linksmai ir kartu pašaipiai juokiausi.

- Iš Eriko, - jis visiškai pasitikinčiai tarė.

- Iš Eriko? - nesupratau.

- Aš galiu jam detaliai, su visom smulkmenom iškloti ką tu čia nuveikei…

- Ir manai jis tavim patikės? - gerklėje jutau gniužulą, kurį buvo vis sunkiau nuryti. Reikėjo butinai užčiaupti Martyną.

- Na gal iš pradžių ir nelabai, bet manau jis nekvailas ir žino tavo elgesį, nereikės ilgai įtikinėti…

- Tikrai nesitikėjau to iš tavęs… Šantažuoji mane?!

- Vadink tai kaip nori, bet žinoma aš galėčiau visai tai nutylėti, jei…

- Jei? - nekantravau.

- Jei sutiktum būti mano mergina, - kuo sau ramiausiai tarė. O aš į jį žiūrėjau kaip apuokas. Čia pokštas? Ar jau galima juoktis? Jis rimtai bando turėti mane prievarta? Koks jis veidmainis, dviveidis asilas!

- Ką tu sau leidi?! - niršau.

- Taip ir žinojau, kad tai geras sandėris, - jis žiūrėjo į mane su kreiva šypsena veide.

- Geras sandėris?! Kas tau iš to jei būsiu tavo pana?! Nemyliu tavęs! Nusivyliau tavim! Pažėk kaip tu elgiesi, visiškai nebeatpažįstu to žavaus, draugiško žmogaus, koks tu buvai…

- Sveikinu, tu mane pakeitei, - sarkastiškai tarė.

Nebegalėjau žiūrėti į jo kurpiamą ”kietuolio” kaukę. Negalėjau pakęsti jo tokio elgesio. Nuslinkau prie durų ir mano pirštai greitai atrakino spyną.

- Kur susiruošei? Mes dar nebaigėm… - jis net nesujudėjo iš savo padėties.

- O aš baigiau, nenoriu matyti tavęs, - tai ištarusi stipriu mostu uždariau duris. Iš karto, kaip bitės prie medaus prisistatė žiūrovai.

- Ko? Kas vėl?! - į visus žvelgdama isteriškau šaukiau.

- Vi, ateik čia, turiu su tavim pasikalbėti… - jau griebėsi mane už parankės Tomas.

- Ne, Tomai, prašau, ne dabar, - bandžiau išsivaduoti iš dar vienos priekaištų ir moralų lavinos.

- Reikia, - jis rimtai linktelėjo galva ir nusitempė mane į balkoną.

- Okey, prašau pradėk moralizuoti, priekaištauti, pamokslauti… - vis dar susinervinusi tariau, kai jau buvome balkone.

- Vi, aš ne iš tų, kurie be reikalo moralizuoja, bet ką tu darai mano draugui už akių… - jis palingavo galva.

- Norėčiau, kad Erikas to nesužinotų. - greitai išbėriau žodžius.

- Tu prašai manęs tai slėpti nuo jo? Juk žinai, kad aš ne toks…

- Žinau, Tomai, žinau, bet aš prižadu jam pati pasakyti, tik ne dabar, gerai? - zyziau.

- Okey, duodu max savaitę laiko jam tai pasakyti, nenoriu, kad tu jį vedžiotum už nosies…

- Tomai, paklausyk, ten nieko nebuvo!

- Vi, man neįdomu, tiesiog Erikas rimtai tave myli ir nežinau kada tu tai pagaliau įvertinsi…

- Okey, baigiam visa tai, - nesiruošiau klausytis apie savo blogą elgesį su Eriku, - Gal turi cigaretę?

Tomas akimirksniu susikrapštė cigaretę iš melsvo pakelio ir padavė man kartu rankoje laikydamas ir žiebtuvėlį. Palinksėjau padėkodama ir užsidegiau. Kai pradedu nervuotis, noras rūkyti turbūt patrigubėja. Po velnių, ką daryti su tuo Martynu? Ir ką su Eriku? Ką jam sakyt? Dieve, kaip nekenčiu tokių nesąmonių!
Kažkokia pieva išvis… Apsidariau, net nepastebėjau, kaip balkone likau tik aš viena. Lauke pradėjo kauptis tamsūs debesys. Šaunu.

Visi vos išvydę mane pasimetę nutilo ir nuleido akis. Ieva su Tomu greitu judesiu dingo iš kambario.
Dafnė vaidino, jog kažką tvarko, o Martynas stovėjo rankas sudėjęs ant krūtinės - turbūt nė neketino nieko slėpti. Bet vis dėlto visi tylėjo. Čiupau Dafnę už parankės ir nusitempiau ją į vonios kambarį. Paskubomis užrakinau duris.

- Okey, dabar paaiškini ko jūs visi tokie užsiraukę? - vis dar drebėdama tariau ir atsirėmiau į dušo kabiną.

- Vi, matau, kad tau negera, taigi dabar apseisim be pamokslų…

- Nu, tęsk! - nekantravau.

- Bet kaip tu taip galėjai? - ji nusivylusiu žvilgsniu pažvelgė į mane ir papurtė galvą.

- Dafne, sakei apseisim be pamokslų, rėžk ką nori pasakyti. - kreivai pažiūrėjau.

- Ok, užduosiu vieną klausimą…

- Nu?!

- Tu… - ji nervingai lietė savo plaukus.

- Aš?.. Dafne nebenervuok, gimdyk greičiau tą sakinį!

- Gerai jau! - mačiau kaip ji sunkiai susikaupia ties klausimu, - Ar tu su juo pasimylėjai? - pagaliau pasakė, bet žodžius išbėrė taip greitai, kad sunku buvo juos sugaudyti.

- Ne, - ramiai atsakiau.

- Vi, aš rimtai klausiu… - aiškiai mačiau, kad ji nepatikėjo.

- O aš rimtai atsakau - ne.

- Tikrai?

- Taip.

- Tai kas tarp jūsų buvo? - ji atsileido.

- Nežinau, - nusijuokiau, bet surimtėjau kai išvydau pyktelėjusį Dafnės veidą, - Ok, pasakysiu taip, daug neatsimenu, bet buvo laabai karšta…

- Bent žinai jo vardą? - sarkastiškai paklausė.

- Aa.. Paulius ar Povilas? Nežinau, bet matytas… - nesukau dėl jo vardo galvos.

- Jis Pijus! - pratrūko ji.

- Ir? - vis dar nepagavau kampo.

- Ir tas, kad jis turi merginą!

- Nu blem, iš kur man žinot, kuris vaikinas turi merginą, o kuris ne. Pats galėjo neužgriūt ant manęs. Ką aš galiu pasakyt, nu pasisekė tai merginai…

- Pasisekė? - pertraukė, nes aiškiai nesuprato ką aš turiu galvoje.

- Nu jis žiauriai seksualus, be to gerai bučiuojasi…

- Jis Ievos, - pertraukė mane.

- Ką?!

- Jis Ievos vaikinas, - pakartojo.

- O Dieve… - išpūčiau akis, - aš prisiekiu nežinojau! Tikrai! - gyniausi.

- Vi, kad ir būtum žinojusi ar tai būtų tave sustabdę? - ji su kreiva šypsena veide šyptelėjo.

- Taip! Aš jau buvau pasiruošusi miegoti, kai jis atsivartė į kambarį, užrakino duris ir va! - isteriškai išbėriau žodžius.

- Nu tarkim, pliusas tame, kad jie išsiskyrę.

- Pff.. tai ko tu čia mane gąsdini? - susierzinau.

- Nes jie tik vakar išsiskyrė, o Ieva dar tikėjosi su juo susitaikyt, o dabar…

- O dabar visi galvoja, kad su juo pasi***au?! - užbaigiau jos sakinį.

- Taip. Tik nesuprantu Martyno elgesio…

- O kas jam?

- Ne nieko, - ji iškart pasigailėjo prasitarusi, mačiau tai iš jos viedo.

- Tęsk!

- Gerai jau gerai, ką su tavim padarysi. - nusileido, - Vakar, kai niekur neberadom tavęs, jis tarsi pašėlo, ragino visus dingti iš Tomo namų, išjungti muziką, susiriejo su mažiausiai penkiais žmonėm, įskaitant ir Tomą… Tada pradėjo ieškoti kiekviename kambaryje, aptiko šį - užrakintą, ir pradėjo veržtis į jį. Galiausiai kai jis tai padarė mes pamatėme tave su Pijum. Jis buvo labai supykęs, Vi, o kai sakau, kad supykęs reiškiasi tikrai supykęs…

- Ta prasme?

- Jis visiškai nebevaldė savęs, pasiuntė savo draugus, pradėjo mėtytis daiktais, aiškinosi kas čia per bachūras… Nu žodžiu, elgėsi taip lyg jis būtų super pavydus tavo vaikinas.

- Bet jis nėra, - atkirtau.

- Tavo laimei, - ji atsiduso.

- Kodėl?

- Vi, jis pavojingas…

- Martynas? - nusijuokiau, - pavojingas? Tikrai ne, gal vakar šiek tiek padaugino ir viskas…

- Abejoju… Gerai, verčiau galvok kaip pasiaiškinsi Erikui…

- Ką? O kam aš turėčiau jam aiškintis? Juk jo čia nebuvo…

- Vi, tu tikriausiai nepastebėjai, bet čia Tomo namai, o dar leisk tau priminti, kad Tomas yra…

- Eriko draugas ir jis viską išpasakos, - užbaigiau. Giliai atsidusau, mintyse kurpiau planą kaip apsaugoti Eriką nuo šios žinios. Mintyse iškilo tik vienas žodis - melas. Turbūt esu apsigimusi apgavysčių karalienė. Bet kaip apsaugoti mylimą žmogų nuo savęs? Dafnė įdėmiai žvelgė į mane savo pilkomis akimis ir jau ruošėsi rakinti duris.

- Ė, kur tu keliauji? - mane užklupo dar viena drebulio banga.

- Einu pas Ievą, bandysiu viską paaiškinti, melskis, kad ji tau neiškabliuotų akių. - ji susirūpinusi nužvelgė mane, - O po to aš tau išvirsiu kavos.

- Ačiū, - liūdnu balso tonu išstenėjau, o Dafnė spruko pro duris. Aš greitu judesiu užrakinau jas vėl. Atsisėdau ant žemės. Buvau dar nepasiruošusi antrai kaltinimų bangai. Į mane vis labiau skverbėsi pyktis ir nusivylimas. Jaučiausi tokia purvina. Ir to purvo nenuplausi. Jis iš vidaus. Krūtinėje jutau užgulusį sunkumą. Ką aš padariau? Pasielgiau kaip tikra kekšė. Leidau jam liesti save ir ne tik! Juk pirmą ir paskutinį kartą matau tą vaikiną. Rankos, kojos, visas kūnas drebėjo iš vidaus. Tas vaikinas tikriausiai net mano vardo nežino, juk vargiai pati jo pamenu. Nežinau ką daryt… Juk jau padariau! Nežinau kas man pasidarė. Tai užvaldė mane. Tai buvo stipriau nei aš, arba bent aš taip noriu galvoti. Juk taip patogiau. O dar ką tik sužinojau, kad jis turi meriną, ir ne šiaip ką, o Ievą. Taip, nuo to dar pasijutau šlykščiau. Jos vietoje tokiai kaip aš iškabliuočiau akis - pati sau. O Erikas? Jei jis sužinos, priplos mane prie žemės, turbūt geriausiu atveju… Jau tūkstantąjį kartą noriu atsukti laiką atgal. Dieve, kaip to norėčiau! Ir kodėl aš visą laiką prisidribu? Nebeliko tos euforijos, kuri valdė mane vakar. Iš manęs liko tik purvina ir begalinį kaltės jausmą nešiojanti kalė.

Kartais užtenka sulaukti naujo ryto, kad palengvėtų, o kartais net ir amžinybės neužtenka, kad pamirštum tai ką padarei.